Sausio 13-oji Universiteto absolventų prisiminimuose

2021-01-13
anton-ivanchenko--4dwrjuuqfa-unsplash.jpg (376x240, 180x240)Atmintiną sausio 13-osios naktį prie Televizijos bokšto budėjo ir tuomečio Kauno medicinos instituto studentų. Praėjus trims dešimtmečiams nuo šalį sukrėtusių ir suvienijusių įvykių tebegyvais tos nakties įspūdžiais pasidalijo Universiteto absolventai: Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Farmacijos fakulteto Farmakognozijos katedros vedėja prof. dr. Sonata Trumbeckaitė ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Urologijos klinikos gydytojas urologas doc. dr. Darius Trumbeckas.

S. Trumbeckaitė: „Širdyje buvo neramu“

 „Žinojau, kad brolis, KMI studentas Darius Trumbeckas, su grupės draugais vyks į Vilnių saugoti Televizijos bokšto. Tuo metu buvau KMI Farmacijos fakulteto studentė.

Tą dieną buvau Kaune ir akylai sekiau visus įvykius. Kai sužinojau, kad brolis su draugais pasiruošę tą dieną stovėti prie TV bokšto, širdyje buvo kažko neramu, juolab kad kaip tik tą dieną lankiausi pas vieną Kardiologijos instituto mokslininkę, kurios vyras jau kelias dienas budėjo prie Aukščiausiosios Tarybos ir Televizijos bokšto.

Pamenu, sėdėjome jos namuose sekdami visas žinias, o kylant įtampai ir išgirdus apie galimą puolimą (dar buvo neaišku, kurią dieną jis gali įvykti), ji puolė ant kelių ir ėmė melstis, prašydama Dievo neapleisti vyro ir visų stovėjusiųjų prie bokšto. Ta akimirka įstrigo giliai į atmintį. Todėl sužinojus, kad ir brolis Darius tądien ketina vykti prie bokšto, buvo baisu ir neramu.
Įsiminė ir rytas jau po sausio 13 d. šturmo: paryčiais išgirdau skambutį į buto duris. Pradarius, pamačiau brolį – visas purvinas, aptaškytas, be galo susijaudinęs. Pasakė, kad užimtas bokštas, šaudė tankai, yra aukų, matęs, kaip nešė sužeistus ir kruvinus.

Nesulaukusi ryto, paskambinau tėvams į Ukmergės rajono Nuotekų gyvenvietę, papasakojau, ką išgirdusi. Tėvams buvo sunku patikėti: apie nakties įvykius kaime dar niekas nežinojo. Tėtis netgi iš vakaro dar suorganizavo gynėjų autobusą ir rengėsi tą rytą anksti vykti į Vilnių“.

D. Trumbeckas: „Šiurpus tos nakties vaizdas visą kelią stovėjo prieš akis“

Prisimenu tuos 30 metų senumo įvykius ir tų dienų vaizdai, nors jau ne tokie ryškūs, iki šiol išlikę atmintyje ir širdyje.
1991 metų sausį aš buvau 23 metų Kauno medicinos instituto medicinos fakulteto trečio kurso studentas, neseniai atlikęs karo tarnybą sovietų armijoje. Tarnavau tankų daliniuose, todėl tie sausio mėnesį matyti tankai, šaudę į mūsų televizijos bokštą, man kėlė keistas asociacijas: nejaugi taip gali būti...

Tuo metu Sąjūdis buvo telkianti ir visą Lietuvą vienijanti jėga. Laisvės ir nepriklausomybės idėjų dvasia buvo visų  mūsų širdyse. Prisimenu, per politinės ekonomikos paskaitas, kurias mums vedė tuomečio judėjimo „Jaunoji Lietuva“ lyderis Stanislovas Buškevičius, apie jokią politinę ekonomiką praktiškai nebuvo kalbama.  Dėstytojas atvirai nuolat skatino patriotines nuotaikas, agitavo už nepriklausomybę, o sovietams lojalius vadindavo priešais ir okupantais.

Kartą, kai į paskaitą atėjo katedros vedėjas, kuris, S. Buškevičiaus manymu, buvo Komunistų partijos ir KGB agentas, kilo konfliktas, vos nepasibaigęs susistumdymu ar muštynėmis. Mums, jauniems studentams, tai buvo labai keistas reginys.
1991 metų sausio 12 dieną paskaitos buvo atšauktos, daug kas organizuotai planavo vykti į Vilnių, kur minios jau budėjo prie Aukščiausiosios tarybos ir Televizijos bokšto.  Buvo nuojauta, kad čia gali pulti sovietų kariškiai.

Mes, trys Medicinos fakulteto 13 grupės draugai – Remigijus Mielinis, Vitalijus Dagilis ir aš, Darius Trumbeckas, – kartu su Remigijaus, amžiną jam atilsį, tėvuku, tos dienos vakare taip pat nutarėme vykti į Vilnių. Remigijaus tėtis turėjo „24-ą Volgą“, kuria ir išvykome. Oras nebuvo labai šaltas, veikiau panašesnis į rudenį – buvo nemaloniai šlapia ir drėgna.
Pirmiausia nuvykome prie Aukščiausiosios Tarybos (dabartinai Seimo rūmai).  Čia telkėsi minios žmonių iš įvairiausių Lietuvos vietovių atvykusių autobusais: vieni dainavo, kiti valgė ir šildėsi prie laužų. Buvo pastatytos barikados.

Jautėsi kažkoks nerimas, įtampa – ir tuo pačiu ryžtas nepasiduoti. Visi kalbėjo apie galimą puolimą, tik nežinojo, kur ir kada jis vyks. Kažkas šūktelėjo, kad reikia daugiau žmonių prie Televizijos bokšto, tad nutarėme vykti ten.

Bokšto prieigose taip pat buvo daug žmonių, viduje prie stiklinių langų matėme uniformuotus gynėjus. Patraukėme link pagrindinio įėjimo ir prie jo pasilikome.

Žmonių buvo tikrai daug. Minioje sklandė kalbų, esą sovietų karinė technika juda viena ar kita kryptimi. Tuo metu nebuvo interneto, mobiliojo ryšio telefonų – vieninteliai informacijos šaltiniai buvo radijo pranešimai ir gyvai sklindančios žinios, o pagrindinis mūsų ginklas buvo ryžtas ir vienybė.

Gal kiek po 21 val. pamatėme artėjant karinius automobilius ir žlegančius vikšrais tankus. Karinė technika įvažiavo tiesiog tarp žmonių, praskirdama minią. Regis, tai tik padidino mūsų ryžtą.  Prisimenu, kad ėmė krėsti virpulys – bet visi susikibome rankomis ir minia vieningai pradėjo skanduoti: LIE - TU - VA,  LIE - TU - VA.

Pasigirdo keletas automato šūvių serijų, šaudė kažkur toliau. Žmonės nuo pagrindinio įėjimo nesitraukė. Pamenu, stovėjau netoli tanko T-72 – žinojau, kad tai būtent T-72 „Ural“, nes buvau apmokytas šio tipo tanko taikytojas. Šmėstelėjo mintis užvaldyti tanką – juk aš galėčiau! Žinoma, tai buvo beprotiška mintis.

Išgirdę šūvius, tvirčiau susikibome rankomis ir ėmėme dar garsiau skanduoti „LIETUVA“. Staiga skanduotę perskrodė tanko šūvis. Kurtinantis. Čia pat. Viskas paskendo dūmuose. Apstulbome. Ėmė spengti ausyse. Taip, buvo baisu.
Šen bei ten sukalendavo AK 74. Kažkas ėmė bėgti link bokšto pylimu. Tamsu.

Ir dabar prisimenu tą virpulį ir gniužulą krūtinėje. Tai buvo ryžto, pykčio ir baimės virpulys.  Kas darėsi prie tanko, nebebuvo matyti. Kažkas šaukė, kiti skandavo. Kai kurie piktai bandė įtikinėti kareivius nepulti.

Žmonės nesiskirstė, tačiau pamatėme, kad karinė technika ir kareiviai priartėjo prie bokšto iš kitos pusės, ne pro ten, kur stovėjome. Jie prasiveržė.  Prasiveržė pro kitur ir užėmė bokštą.

Staiga pamatėme pro mus nešamus kruvinus žmones. Kažkas sušuko: „Kvieskite greitąją!".

Nemačiau, kur sužeistuosius nunešė, buvo tiek daug žmonių. Po kurio laiko pasigirdo greitosios pagalbos sirenos. Nebematydami prasmės pasilikti prie pagrindinio įėjimo, žmonės išsisklaidė po visą bokšto teritoriją. Visur telkšojo balos ir purvas, žmonių akyse matėsi nusivylimas ir neviltis.

Pasklido žinia, kad „jie“ prasiveržė užėmė bokštą. Per garsiakalbį rusiškai ir lietuviškai išgirdome raginimus skirstytis, teritoriją vis nušviesdavo prožektorių šviesos. Supratę, kad Televizijos bokštas užimtas ir matydami gausėjant karinės technikos, apie 24 valandą palikome bokšto teritoriją.  

Dar pasvarstėme vykti prie Aukščiausios tarybos, bet kažkas pasakė, jog ten puolimas nevyks. Kažkaip radome savo automobilį, paliktą daugiaaukščio namo kieme. Važiavome šaligatviais. Gatvėmis zujo kariniai automobiliai. Slėgė nežinia.

Pasukome atgal, į Kauną. Šiurpus tos nakties vaizdas visą kelią stovėjo prieš akis. Galvoje sukosi daugybė minčių, tvyrojo visiška nežinia. Automagistralė buvo apytuštė. Buvo gili naktis. Įvažiavę į Kauną, pamatėme tuščias gatves, kai kurios, regis, Petrašiūnuose, buvo užbarikaduotos troleibusais.

Apie 5 valandą ryto parsiradau namo į butą Taikos prospekte – purvinas, pavargęs ir virpantis. Duris atvėrė sesuo Sonata. Ji buvo išsigandusi. Kas nutiko? Papasakojau apie nakties įvykius Vilniuje. Niekaip negalėjau užmigti. Kas bus rytoj? Nejaugi viskas baigta?

Kitą rytą išgirdome tai, ką šiandien žino visas pasaulis: 1991m. sausio 13d. sovietų tankai šturmavo ir užėmė televizijos bokštą, žuvo žmonės, yra sužeistų.