Spausdinti

Ori mirtis pandemijos sąlygomis: ką turėtume padaryti?

2021-12-02
Karantino apribojimai apsunkino orios mirties galimybę iš gyvenimo išeinantiems žmonėms. COVID-19 pandemijos sąlygomis sudėtingiausia įgyvendinti mirštančiojo norą ir poreikį „mirti ne vienam“ – namuose, artimųjų apsuptyje.
 
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) mokslininkų grupės tyrimas atskleidė naujų faktų apie sunkiomis ir nepagydomomis ligomis sergančių žmonių padėtį Lietuvoje.

 
„Mūsų visuomenėje vyrauja empatiškas gyventojų siekis palengvinti artimojo kančią: maždaug kas aštuntas Lietuvos gyventojas per pastaruosius penkerius metus yra prižiūrėjęs sunkia ir nepagydoma liga sergantį artimą asmenį. Ši priežiūra apima rūpestį sergančiojo asmens higiena, fiziologiniais ir dvasiniais poreikiais.
 
Kas ketvirtas respondentas patyrė sunkumų dėl vaistų ir reikiamų medicininių priemonių prieinamumo, trečdalio nuomone, išsaugoti artimųjų orumą trukdo prasta paslaugų kokybė slaugos ligoninėse, nepagarbus personalo elgesys“, – pastebi LSMU Visuomenės sveikatos fakulteto dekanė, prof. habil. dr. Ramunė Kalėdienė.
 
Tyrimo metu taip pat aiškintasi, kaip orią mirtį supranta sergančiųjų artimieji ir sveikatos priežiūros specialistai. Daugumos tyrime dalyvavusiųjų nuomone, ori mirtis reiškia „mirti be skausmo ir ne vienam, malonioje ir švarioje aplinkoje, patenkinant kasdieniškus norus, poreikius ir paskutinę valią.“
 
„Apklausų duomenys rodo, kad skausmo suvaldymas dažnu atveju yra išsprendžiama problema, tačiau galimybė būti „ne vienam“ pandemijos sąlygomis aiškiai atsiskleidė kaip labai sudėtingai įgyvendinamas mirštančiojo poreikis. „Ne vienam“ reiškė poreikį ir lūkestį bendrauti, jausti, kad kažkas yra šalia. Dažniausias noras – „mirti namuose, artimųjų apsuptyje“, – pasakojo docentė Rūta Butkevičienė.
 
Tik vienas iš devynių respondentų nurodė, kad, susirgus nepagydoma liga, paskutiniąsias gyvenimo dienas norėtų praleisti ligoninėje, hospise ar pensionate.
 
Daugeliu atveju nepagydomomis ligomis sergantys pacientai hospitalizuojami, o gydymo įstaigose  pandeminiu laikotarpiu artimųjų lankymas buvo apribotas arba visiškai uždraustas. Bendravimo stoka, namiškių nebuvimas mirštančiajam virsta didele skriauda.
 
Nutrūkus arba sutrikus įprastiems tarpusavio ryšiams, pasiruošimas paskutiniesiems gyvenimo momentams pacientams ir jų artimiesiems tapo netikėtas, stokojantis įprastų ritualų. Dėl izoliacijos ar netgi tiesiog iš baimės mirštantiems pacientams tapo sudėtingiau prieinama dvasinė pagalba. 
 
Vis dėlto kai kurios gydymo įstaigos ieškojo naujų būdų, kaip kompensuoti artimųjų trūkumą paskutinį gyvenimo etapą pasiekusiems pacientams: įsigijo kompiuterių ir planšečių nuotoliniams pokalbiams. Vienoje įstaigoje net buvo numatytas specialistas, atsakingas už pokalbių laiko derinimą su artimaisiais, pagalbą pacientui pokalbio metu.
 
Tačiau tai buvo pavienių sveikatos priežiūros specialistų ir įstaigų iniciatyva, o ne visiems prieinama paslauga. 
      
Pasak doc. Eimanto Peičiaus, tyrimo rezultatai iškėlė klausimus – dilemas: kaip atliepti mirštančiojo poreikį „nenumirti vienam“, šalia jaučiant artimuosius ar kitus svarbius žmones? Kaip rasti balansą tarp taisyklių ir paskutinių mirštančiojo poreikių?
 
„Gerbiant žmogaus teisę į privatumą, reikėtų gerbti ir kiekvieno mūsų siekį išvengti to, ką laikome neoria ir kančias sukeliančia gyvenimo pabaiga. Kad būtų laiku priimti politiniai sprendimai ir nustatytas proporcingas teisinis reguliavimas, turime nuolat diskutuoti, aiškintis laiko bei kultūros kontekstą atitinkančius visuomenės poreikius oriai gyvenimo pabaigai užtikrinti“, – pabrėžė lektorė Kristina Astromskė.
 
Ieškodami atsakymų į šiuos klausimus, LSMU mokslininkai ketina kviesti diskusijai sveikatos priežiūros specialistus, parengti rekomendacijas, ko imtis, kad net ir galiojant pandemijos valdymo apribojimams pacientai paskutinėmis gyvenimo dienomis patirtų kuo mažiau nerimo, jaustųsi patogiai ir išliktų orūs visą gyvenimo pabaigos laikotarpį.
 
Lietuvos mokslo tarybos (LMT) finansuojamą projektą „Sunkiomis ir nepagydomomis ligomis sergančių asmenų orumo gyvenimo pabaigoje užtikrinimas Lietuvoje: sampratos, lūkesčiai, galimybės ir kliūtys“ atlieka LSMU mokslininkų grupė – vadovė prof. Ramunė Kalėdienė,  prof. Jolanta Kuznecovienė, doc. Gvidas Urbonas, doc. Rūta Butkevičienė, doc. Eimantas Peičius, Kristina Astromskė.
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno ligoninės nuotr.